Naujienos

Ilgametis miesto atstovas spaudai Berndas Weberis prisiminė partnerystę su Lietuva

Prieš gerus 30 metų, 1993 m. liepos 5 d., į mano rotušės kabinetą įžengė du tamsiaplaukiai vyrai, lydimi jaunos moters. Tuo metu negalėjau įsivaizduoti, kokią įtaką šis vizitas turės miesto darbui Europoje, taip pat ir man asmeniškai.

Virusas, pavadinkime jį ” Trakai”, vėliau užkrėtė daugybę žmonių čia, mūsų mieste, o vėliau ir Borne bei Bernburg.

Jie savanoriškai pardavė

• pardavinėjo varpus iš Trakai Emsstrasse gatvėje, kad gautas lėšas paaukotų,
• domėjosi lietuviškais rankdarbiais,
• klausėsi Nijolės paskaitų apie Lietuvą,
• kartu su Gražina Suaugusiųjų mokymo centre virė ar kepė lietuviškus cepelinus ir kibinus,
• aukojo socialinėms įstaigoms ir
• mokėsi Prasom, Aciu ir I sveikata. (Pastarųjų mnemonika: Is po to kacapas).

Be daugybės draugysčių, tarp susigiminiavusių miestų užsimezgė tuomet dar nauja bendradarbiavimo forma. Atsirado savivaldybių tinklai Bernburg, Borne, Rheine ir Trakai, kuriuos finansavo ES Komisija.

Už šiame tinkle nuveiktus darbus buvo apdovanoti miestų dvynių veikloje dalyvaujantys žmonės:

1996 m. Europos Parlamento Europos liaudies partijos frakcijos Europos medaliu,

1996 m. (tais pačiais metais) Europos medaliu, o 2015 m. – Bonos Europos partnerystės ir tarptautinio bendradarbiavimo instituto Europos prizu.

1999 m. ES Komisijos auksinės žvaigždės Bilbao mieste (Ispanija) už vieną iš 10 geriausių ES Komisijos skatinamų miestų partnerystės susitikimų. Šis susitikimas, organizuotas kartu su draugais iš Trakai, buvo skirtas “Vestfalijos taikos 350 metų jubiliejui”. Peteris Ebelis tuo metu buvo atvykęs pas mus į Bilbao!

2002 m. Europos Taryba apdovanojo Rheine miestą Europos diplomu,

2006 m. Europos vėliava ir

2011 m. – Europos atminimo lenta.

Mūsų partneriai taip pat gavo panašius apdovanojimus už šį bendradarbiavimą.

Ir dar daugiau: jei Münsterländische Volkszeitung skaitmeniniame archyve įvesite raktažodį “Trakai”, rasite daugiau nei 1000 pranešimų šia tema.

Taigi per šiuos du dešimtmečius dvynių miestų savivaldybių tinkle turėjo įvykti daug novatoriškų ir įkvepiančių dalykų!

Tačiau kodėl būtent pokalbiai ir susitikimai su BM Jonu Kriaučiūnu, Tarybos pirmininku Vytautu Paškausku ir Nijole Miškinyte 1993 m. liepos pradžioje davė postūmį šiai plėtrai?

Pažvelkime į laiką prieš tai:

Rheine anksti buvo pripažinti Europos bendradarbiavimo privalumai. 1954 m. čia buvo įkurta Reino-Emso savivaldybių bendrija. Iš jos išaugo EUREGIO, tuo metu pirmasis tarpvalstybinis regionas visoje Europoje.

1974 m. EUREGIO inicijavo “balsavimą kojomis” dėl Vokietijos ir Olandijos miestų partnerystės programos su Borne. Klubai, asociacijos, organizacijos iš visos miesto bendruomenės, moksleiviai, jaunimas, sportininkai ir senjorai susibūrė dar prieš 1983 m., kai oficialiai buvo sudaryta Borne ir Rheine dvynių sutartis.

Devintojo dešimtmečio pradžioje Rheinens nukreipė savo žvilgsnį į Rytus. Lenkai kentė sunkumus ir vargą. Dėl streikų ir demokratinių judėjimų ten vyravo karo padėtis.

1981 m. Vokietijos Raudonasis Kryžius (DRK)Rheine kartu su Tarptautiniu Raudonuoju Kryžiumi inicijavo pagalbos Lenkijai priemones. Iki 1994 m. vasaros pagalbos gabenimų į Lenkiją skaičius pasiekė 121!

1989 m. birželį Bonoje lankantis Sovietų Sąjungos valstybės vadovui ir partijos lyderiui Micheliui Gorbačiovui, šaltasis karas buvo laikomas įveiktu, kilo noras sukurti “Europos namus”, o Europos žemyno susiskaldymo įveikimas atrodė pasiekiamas.

1990 m. lapkritį, netrukus po Vokietijos susivienijimo ir dar prieš buvusios SSRS subyrėjimą, tinklalapyje Rheine kilo idėja nustatyti pagalbos ir draugystės ženklus SSRS šalyse. Iš 1981 m. pradėtos kurti “Pagalbos Lenkijai” darbo grupės atsirado darbo grupė “Pagalba Rytų Europai”. Pagalbos vežimai dabar taip pat vyko į Minską, Ivanovą Frankivską ir Vilnių.

Pirmuosius ryšius su Micheliu Reiske užmezgė mirę kunigai Ludgeris Kleinhansas ir Günteris (Charly) Hillebrandtas.

Per vienintelį tuo metu Lietuvoje dominikoną tėvą Joną Grigaitį jų kelias 1991 m. kovo mėn. atvedė pas monsinjorą Vytautą Rūką į Trakai. Tačiau pamatinis akmuo plėtojamiems Trakai ir Rheine ryšiams buvo padėtas tik po antrojo pagalbos vežimo 1991 m. gegužės mėn.

Iš viso nuo 1991 m. kovo mėn. iki 1994 m. vasaros Trakai pasiekė 10 pagalbos gabenimų. Juos daugiausia koordinavo Marijos ir Švenčiausiosios Širdies parapijos. Marijos parapijai, ligoninei ir Mokyklos internatinei mokyklai Trakai.

Pirmieji keturi jaunimo mainai iš Trakai ir Rheine vyko nuo 1992 m. birželio mėn. iki 1994 m. vasaros.

Beje, 1992 m. pavasarį tuometinė Trakaimerė Joana Katinienė rašė merui Günteriui Thumui, kad Trakai miestas labai džiaugtųsi “užmezgęs draugystę kultūros, švietimo ir medicinos srityse su Rheine “.

Tada G. Thumas paprašė manęs parašyti kvietimą tuometiniam Trakaimerui į rotušę. Taigi parašiau: “Ponia merė Joana Katinienė, Vytautogatvė, Trakai/Latvija” – Latvija! Atspėjote, Trakai dar nebuvo mano darbotvarkės viršuje! Ir tai turbūt buvo didžiausia klaida, kurią padariau bendradarbiaudama su Trakai. Bet kvietimas vis tiek atėjo. Bet – kvietimas vis tiek atkeliavo.

Tuomet 1992 m. liepą įvyko merės Joanos Katinienės vizitas, tačiau šis vizitas iš tiesų nieko “esminio miestų dvyniams” neatnešė.

Grįžkime dvejus metus atgal nuo 1992-ųjų:

Po Berlyno sienos atidarymo 1989 m. ir Vokietijos susivienijimo 1990 m. tuomet prasidėjusi ir iš karto įsibėgėjusi miestų dvynių sąjunga su Bernburg mus tvirtai laikė savo gniaužtuose!

Apie tai ypač daug žino daktaras Janningas!

O oficialiai pasibaigus Vokietijos ir Vokietijos miestų dvynių projektui, iš Rytų Europos partnerių išgirdome, kad jie, kaip ir Bernburg, taip pat norėtų turėti tokį “didįjį brolį”, kuris padėtų kurti demokratines struktūras.

Todėl 1991 m. lapkritį miesto meras Günteris Thumas ir miesto direktorius Clemensas Rikenas pakvietė žmones į “Treffpunkt Europa” (Europos susitikimo tašką) adresu Rheine. Tuo metu dar naujoje miesto rotušėje plačiajai auditorijai prisistatė prekybos, amatų, pramonės ir paslaugų, Vokietijos profesinių sąjungų federacijos, darbo biržos, miesto partnerystės komiteto ir turizmo biuro Rheine atstovai. O pačiame parodos įkarštyje vyko dviejų dienų konferencija, kurioje dalyvavo svečiai iš Bernburg, Borne, Elblongo ir Tarnovskio girios Lenkijoje, Chomotovo dabartinėje Čekijoje, Mako Vengrijoje ir La Rošelio Prancūzijoje.

Savivaldybių ir ekonominio bendradarbiavimo lūkesčiai buvo ir išliko dideli, nes po jos su meru Günteriu Thumu dar spėjau aplankyti miestus dvynius BernburgLenkijoje ir dabartinėje Čekijoje. Tačiau visi šie pageidavimai ir diskusijos liko meta-lygiu, konkrečių projektų, prie kurių galėtume dirbti kartu, nebuvo pasiūlyta. Rimtus pasiūlymus pateikėme tik savo Rytų Europos partneriams. Tačiau jie nepriėmė mūsų ištiestos rankos.

Ir tada atėjo šis meras iš Trakai, Jonas Kriaučiūnas, su savo labai konkrečiomis idėjomis ir atsivežtu oficialiu antspaudu. Ir šis antspaudas, kaip jis tada sakė, buvo pirmasis Europos šalyje. “Kai grįšiu į Trakai, man reikia sutarties, pasirašytos su Rheine “, – panašiai tuomet skambėjo jo žodžiai.

Po to vyko dvi dienas trukusios intensyvios derybos, per kurias paaiškėjo pagrindiniai pageidaujamo bendradarbiavimo taškai. – O tada Jonas Kriaučiūnas ir Vytautas Paskauskas pasielgė taip, kaip po tokių derybų elgiasi visos “galvos” – paliko Nijolei ir man suformuluoti sutartį, kurią liepos 8 d. (be tarybos nutarimo) pasirašė Günteris Thumas, Clemensas Rickenas, Jonas Kriaučiūnas ir Vytautas Paskauskas.

Joje buvo susitarta:

• Buvo pritarta jaunimo nakvynės namų centro statybai Trakai;
• konsultacinės paslaugos vietos savivaldai Trakai;
• parama aplinkosaugos ir energetikos projektams;
• konsultacinė parama ES finansavimo programoms ir
• abiejų miestų gyventojų susitikimų skatinimas.

Po to nedidelė grupė grįžo į Trakai dviem automobiliais, įsigytais Rheine. Liūdnai mirusio Vytauto Paskausko pasirinktas automobilis buvo “Opel Manta”, dėl to įvyko gyvas apsikeitimas juokais.

Remiantis šiuo Jono Kriaučiūno inicijuotu ir 1993 m. liepos 8 d. sudarytu susitarimu, 1993 m. spalio 20 d. per pirmąjį mano vizitą Lietuvoje buvo sutarta dėl labai konkrečių projektų.

Ir iškart po to “vienas po kito” sekė darbiniai susitikimai su verslininkais, miesto ir rajono administracijos, turizmo informacijos Trakai ir istorinio nacionalinio parko atstovais.

Nuo 93 m. spalio pabaigos iki 94 m. sausio vidurio dvi verslininkų ir dvi administracijos grupės atvyko į Rheine. Daugiausia dėmesio buvo skiriama įmonių kontaktams, atliekų tvarkymui ir turizmo skatinimui.

CHARIOT projektai gimė 1994 m. sausio 6 d. susitikime su Europos savivaldybių ir regionų tarybos atstovu p. Gänzleriu iš Bonos.

CHARIOT projektais “Gamtai ir aplinkai draugiškas turizmas Trakai” ir “Transportas kaip atrakcija – aplinkai draugiškos transporto grandinės Trakai” sukurtas miestų partnerių Bernburg, Borne, Rheine ir Trakai savivaldybių tinklas. Pagal tuometinę ES finansavimo programą buvo prašoma dviejų dalyvių iš Vakarų Europos, vieno iš 1 tikslo regiono ir vieno iš Rytų Europos.

Šiuose ES finansuojamuose susitikimuose (kartais vėlai vakare arba prieš susitikimus ar tarp jų) buvo galima ne tik aptarti turizmo turinį, bet ir aptarti Trakai svarbius socialinius klausimus, kurie vėliau dominavo net bendradarbiavimo metu.

Vėliau vyko nesuskaičiuojama daugybė susitikimų, kurie pasitarnavo turizmo skatinimui Trakai. Dviejuose projektuose dalyvavo iki 70 ekspertų iš susigiminiavusių miestų ir kitų šalių.

Galima buvo skaityti ištisas paskaitas apie senelių centrą Trakai, senelių namus Ciziūnuose, neįgaliųjų dirbtuves, ilgametę vaikų namų istoriją arba Trakai kraštovaizdžio išsaugojimo planavimą, kurį atliko pasišventę jauni Anhalto taikomųjų mokslų universiteto studentai.

Visus projektus siejo vienas bendras bruožas:

Jie suartino dvynių miestų žmones,

jie padėjo geriau suprasti vieni kitus,

jie paskatino žinių perdavimą abiem kryptimis,

jie sukūrė pasitikėjimą ir draugystę.

Daug žmonių prisidėjo prie šio sėkmingo darbo, rėmė jį valstybės lėšomis ir aukomis. Nuo 1994 m. iki 2004 m. miesto taryba CHARIOT projektams skyrė apie 220 000 eurų. Privačios aukos per tą patį laikotarpį siekė net 266 000 €.

Jūs, mielas Jonai Kriaučiūnai, savo aiškiomis idėjomis, tvirta valia ir sukurtomis struktūromis nutiesėte visam tam kelią. Už tai aš, mes šiandien esame Jums ypač dėkingi.

Bet kas būtų buvę su šiomis idėjomis, su šia sutartimi, su šiomis Jono sukurtomis struktūromis, jei nebūtume turėję Tavęs, brangioji Nijole. Jūs savo vertimais pirmiausia padarėte sėkmingą bendradarbiavimą įmanomu. Jūs nežinojote savo darbo ribų. Vertėte nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. – O kai, kaip vienu atveju, Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės kanceliarijos atstovui kilo problemų su vertėju, po ilgos darbo dienos įsijungėte Jūs.

Nijolė vertėjavo

šiukšlynuose, nebaigtuose statyti pastatuose, jaunimo, neįgaliųjų ir pagyvenusių žmonių namuose,

senelių ir neįgaliųjų globos namų slaugytojų mokymo kursuose (ir pati tapo gera slaugytoja).

konsultuojant dėl pedagoginių koncepcijų vaikų ugdymo namuose srityje,

tarptautinėje turizmo biržoje Berlyne, diskusijose su Vokietijos nakvynės namų asociacija,

su TschTschu keltuvų gamintojais ir naudotojais Miunchene ir Riugeno saloje.

Nijolė buvo ypatinga tuo, kad ji ne tik išvertė kalbą, bet ir perteikė mūsų pašnekovo mintis ir jausmus.

Todėl Nijolė ne tik aktyviai dalyvavo tokiuose pokalbiuose, bet ir padėjo juos rengti, sekti ir vesti taip, kad būtų atsižvelgta ir į partnerių mąstymą bei jausmus. Telefono skambučių, faksogramų, elektroninių laiškų ir valandų, kurias praleidome šiame kontekste, neįmanoma suskaičiuoti.

Nijole, savo “beribiu” darbu, patikimumu, žmogiškosios prigimties išmanymu, taip pat savo mylinčia ir supratinga prigimtimi užsitarnavote didelį pripažinimą dvynių miestuose. Čia Jūs susiradote daug draugų, kurie mielai priėmė Jus į savo namus, daugelis jų, deja, jau mirė. Turiu omenyje Ludgerį ir Elisabeth Meier, Peterį Leroy, Albertą ir Ursulą Möllerfrerk, Irene Berning, Berndą Bietmanną, Irene Reddmann, Doris Henneke, Hermaną Ziel ir Henny Baartmann iš Borne arba Volkerį Krause iš Bernburg, ir tai tik keletas iš jų. Kiti, pavyzdžiui, Herbert Henneke ir Uwe Hennig iš Bernburg, šiandien negali dalyvauti dėl šiuo metu esančių ligoninėse.

Mieli miestelių dvynių draugai, kartkartėmis man susidarydavo įspūdis:

Nijolė yra dvynių simbolis,

Nijolė buvo geroji šio europinio bendradarbiavimo siela!

Miela Nijole, per visus šiuos metus, per visus šiuos projektus, per visus šiuos susitikimus Jūs suteikėte neįkainojamų paslaugų.

Miela Nijole, esu tikras, kad galiu Jums nuoširdžiausiai padėkoti už Jūsų nenuilstamą atsidavimą per beveik 30 metų, už Jūsų meilę, už Jūsų draugystę visų miestų dvynių draugų vardu.

Galiausiai norėčiau asmeniškai padėkoti Nijolei ir Jonui, taip pat visiems susigiminiavusių miestų žmonėms, su kuriais per tuos metus teko dirbti ir draugauti. Norėčiau padėkoti administracijai ir miesto tarybai už tai, kad galėjau prisidėti prie šio unikalaus Vokietijos susivienijimo ir atsivėrimo Rytų Europos šalims laikotarpio formavimo ir kad galėjau įgyti patirties kitose Europos šalyse, kuri iki šiol formuoja mano darbą Europoje.

Aciu, Hartelijk Dank, Obrigado, nuoširdus ačiū !!!

daugiau nei prieš 30 metų, 1993 m. liepos 5 d., du tamsiaplaukiai vyrai, lydimi jaunos moters, įžengė į mano rotušės kabinetą. Tuo metu negalėjau įsivaizduoti, kokią įtaką šis vizitas turės miesto europiniam darbui, taip pat ir man asmeniškai.

Virusas, pavadinkime jį ” Trakai”, vėliau užkrėtė daugybę žmonių čia, mūsų mieste, o vėliau ir Borne bei Bernburg.

Jie savanoriškai pardavė

• pardavinėjo varpus iš Trakai Emsstrasse gatvėje, kad gautas lėšas paaukotų,
• domėjosi lietuviškais rankdarbiais,
• klausėsi Nijolės paskaitų apie Lietuvą,
• kartu su Gražina Suaugusiųjų mokymo centre virė ar kepė lietuviškus cepelinus ir kibinus,
• aukojo socialinėms įstaigoms ir
• mokėsi Prasom, Aciu ir I sveikata. (Pastarųjų mnemonika: Is po to kacapas).

Be daugybės draugysčių, tarp susigiminiavusių miestų užsimezgė tuomet dar nauja bendradarbiavimo forma. Atsirado savivaldybių tinklai Bernburg, Borne, Rheine ir Trakai, kuriuos finansavo ES Komisija.

Už šiame tinkle nuveiktus darbus buvo apdovanoti miestų dvynių veikloje dalyvavę žmonės:

1996 m. Europos Parlamento Europos liaudies partijos frakcijos Europos medaliu,

1996 m. (tais pačiais metais) Europos medaliu, o 2015 m. – Bonos Europos partnerystės ir tarptautinio bendradarbiavimo instituto Europos prizu.

1999 m. ES Komisijos auksinės žvaigždės Bilbao mieste (Ispanija) už vieną iš 10 geriausių ES Komisijos skatinamų miestų partnerystės susitikimų. Šis susitikimas, organizuotas kartu su draugais iš Trakai, buvo skirtas “Vestfalijos taikos 350 metų jubiliejui”. Peteris Ebelis tuo metu buvo atvykęs pas mus į Bilbao!

2002 m. Europos Taryba apdovanojo Rheine miestą Europos diplomu,

2006 m. Europos vėliava ir

2011 m. – Europos atminimo lenta.

Mūsų partneriai taip pat gavo panašius apdovanojimus už šį bendradarbiavimą.

Ir dar daugiau: jei Münsterländische Volkszeitung skaitmeniniame archyve įvesite raktažodį “Trakai”, rasite daugiau nei 1000 pranešimų šia tema.

Taigi per šiuos du dešimtmečius dvynių miestų savivaldybių tinkle turėjo įvykti daug novatoriškų ir įkvepiančių dalykų!

Tačiau kodėl būtent pokalbiai ir susitikimai su BM Jonu Kriaučiūnu, Tarybos pirmininku Vytautu Paškausku ir Nijole Miškinyte 1993 m. liepos pradžioje davė postūmį šiai plėtrai?

Pažvelkime į laiką prieš tai:

Rheine anksti buvo pripažinti Europos bendradarbiavimo privalumai. 1954 m. čia buvo įkurta Reino-Emso savivaldybių bendrija. Iš jos išaugo EUREGIO, tuo metu pirmasis tarpvalstybinis regionas visoje Europoje.

1974 m. EUREGIO inicijavo “balsavimą kojomis” dėl Vokietijos ir Olandijos miestų partnerystės programos su Borne. Klubai, asociacijos, organizacijos iš visos miesto bendruomenės, moksleiviai, jaunimas, sportininkai ir senjorai susibūrė dar prieš 1983 m., kai oficialiai buvo sudaryta Borne ir Rheine dvynių sutartis.

Devintojo dešimtmečio pradžioje Rheinens nukreipė savo žvilgsnį į Rytus. Lenkai kentė sunkumus ir vargą. Dėl streikų ir demokratinių judėjimų ten vyravo karo padėtis.

1981 m. Vokietijos Raudonasis Kryžius (DRK)Rheine kartu su Tarptautiniu Raudonuoju Kryžiumi inicijavo pagalbos Lenkijai priemones. Iki 1994 m. vasaros pagalbos gabenimų į Lenkiją skaičius pasiekė 121!

1989 m. birželį Bonoje lankantis Sovietų Sąjungos valstybės vadovui ir partijos lyderiui Micheliui Gorbačiovui, šaltasis karas buvo laikomas įveiktu, kilo noras sukurti “Europos namus”, o Europos žemyno susiskaldymo įveikimas atrodė pasiekiamas.

1990 m. lapkritį, netrukus po Vokietijos susivienijimo ir dar prieš buvusios SSRS subyrėjimą, tinklalapyje Rheine kilo idėja nustatyti pagalbos ir draugystės ženklus SSRS šalyse. Iš 1981 m. pradėtos kurti “Pagalbos Lenkijai” darbo grupės atsirado darbo grupė “Pagalba Rytų Europai”. Pagalbos vežimai dabar taip pat vyko į Minską, Ivanovą Frankivską ir Vilnių.

Pirmuosius ryšius su Mišeliu Reiske užmezgė mirę kunigai Liudgeris Kleinhansas ir Günteris (Charly) Hillebrandtas.

Per vienintelį tuo metu Lietuvoje dominikoną tėvą Joną Grigaitį jų kelias 1991 m. kovo mėn. atvedė pas monsinjorą Vytautą Rūką į Trakai. Tačiau pamatinis akmuo plėtojamiems Trakai ir Rheine ryšiams buvo padėtas tik po antrojo pagalbos vežimo 1991 m. gegužės mėn.

Iš viso nuo 1991 m. kovo mėn. iki 1994 m. vasaros Trakai pasiekė 10 pagalbos gabenimų. Juos daugiausia koordinavo Marijos ir Švenčiausiosios Širdies parapijos. Marijos parapijai, ligoninei ir Mokyklos internatinei mokyklai Trakai.

Pirmieji keturi jaunimo mainai iš Trakai ir Rheine vyko nuo 1992 m. birželio mėn. iki 1994 m. vasaros.

Beje, 1992 m. pavasarį tuometinė Trakaimerė Joana Katinienė rašė merui Günteriui Thumui, kad Trakai miestas labai džiaugtųsi “užmezgęs draugystę kultūros, švietimo ir medicinos srityse su Rheine “.

Tada G. Thumas paprašė manęs parašyti kvietimą tuometiniam Trakaimerui į rotušę. Taigi parašiau: “Ponia merė Joana Katinienė, Vytautogatvė, Trakai/Latvija” – Latvija! Atspėjote, Trakai dar nebuvo mano darbotvarkės viršuje! Ir tai turbūt buvo didžiausia klaida, kurią padariau bendradarbiaudama su Trakai. Bet kvietimas vis tiek atėjo. Bet – kvietimas vis tiek atkeliavo.

Tuomet 1992 m. liepą įvyko merės Joanos Katinienės vizitas, tačiau šis vizitas iš tiesų nieko “esminio miestų dvyniams” neatnešė.

Grįžkime dvejus metus atgal nuo 1992-ųjų:

Po Berlyno sienos atidarymo 1989 m. ir Vokietijos susivienijimo 1990 m. tuomet prasidėjusi ir iš karto įsibėgėjusi miestų dvynių sąjunga su Bernburg mus tvirtai laikė savo gniaužtuose!

Apie tai ypač daug žino daktaras Janningas!

O oficialiai pasibaigus Vokietijos ir Vokietijos miestų dvynių projektui, iš Rytų Europos partnerių išgirdome, kad jie, kaip ir Bernburg, taip pat norėtų turėti tokį “didįjį brolį”, kuris padėtų kurti demokratines struktūras.

Todėl 1991 m. lapkritį miesto meras Günteris Thumas ir miesto direktorius Clemensas Rikenas pakvietė žmones į “Treffpunkt Europa” (Europos susitikimo tašką) adresu Rheine. Tuo metu dar naujoje miesto rotušėje plačiajai auditorijai prisistatė prekybos, amatų, pramonės ir paslaugų, Vokietijos profesinių sąjungų federacijos, darbo biržos, miesto partnerystės komiteto ir turizmo biuro Rheine atstovai. O pačiame parodos įkarštyje vyko dviejų dienų konferencija, kurioje dalyvavo svečiai iš Bernburg, Borne, Elblongo ir Tarnovskio girios Lenkijoje, Chomotovo dabartinėje Čekijoje, Mako Vengrijoje ir La Rošelio Prancūzijoje.

Savivaldybių ir ekonominio bendradarbiavimo lūkesčiai buvo ir išliko dideli, nes po jos su meru Günteriu Thumu dar spėjau aplankyti miestus dvynius BernburgLenkijoje ir dabartinėje Čekijoje. Tačiau visi šie pageidavimai ir diskusijos liko meta-lygiu, konkrečių projektų, prie kurių galėtume dirbti kartu, nebuvo pasiūlyta. Rimtus pasiūlymus pateikėme tik savo Rytų Europos partneriams. Tačiau jie nepriėmė mūsų ištiestos rankos.

Ir tada atėjo šis meras iš Trakai, Jonas Kriaučiūnas, su savo labai konkrečiomis idėjomis ir atsivežtu oficialiu antspaudu. Ir šis antspaudas, kaip jis tada sakė, buvo pirmasis Europos šalyje. “Kai grįšiu į Trakai, man reikia sutarties, pasirašytos su Rheine “, – panašiai tuomet skambėjo jo žodžiai.

Po to vyko dvi dienas trukusios intensyvios derybos, per kurias paaiškėjo pagrindiniai pageidaujamo bendradarbiavimo taškai. – O tada Jonas Kriaučiūnas ir Vytautas Paskauskas pasielgė taip, kaip po tokių derybų elgiasi visos “galvos” – paliko Nijolei ir man suformuluoti sutartį, kurią liepos 8 d. (be tarybos nutarimo) pasirašė Günteris Thumas, Clemensas Rickenas, Jonas Kriaučiūnas ir Vytautas Paskauskas.

Joje buvo susitarta:

• Buvo pritarta jaunimo nakvynės namų centro statybai Trakai;
• konsultacinės paslaugos vietos savivaldai Trakai;
• parama aplinkosaugos ir energetikos projektams;
• konsultacinė parama ES finansavimo programoms ir
• abiejų miestų gyventojų susitikimų skatinimas.

Po to nedidelė grupė grįžo į Trakai dviem automobiliais, įsigytais Rheine. Liūdnai mirusio Vytauto Paskausko pasirinktas automobilis buvo “Opel Manta”, dėl to įvyko gyvas apsikeitimas juokais.

Remiantis šiuo Jono Kriaučiūno inicijuotu ir 1993 m. liepos 8 d. sudarytu susitarimu, 1993 m. spalio 20 d. per pirmąjį mano vizitą Lietuvoje buvo sutarta dėl labai konkrečių projektų.

Ir iškart po to “vienas po kito” sekė darbiniai susitikimai su verslininkais, miesto ir rajono administracijos, turizmo informacijos Trakai ir istorinio nacionalinio parko atstovais.

Nuo 93 m. spalio pabaigos iki 94 m. sausio vidurio dvi verslininkų ir dvi administracijos grupės atvyko į Rheine. Daugiausia dėmesio buvo skiriama įmonių kontaktams, atliekų tvarkymui ir turizmo skatinimui.

CHARIOT projektai gimė 1994 m. sausio 6 d. susitikime su Europos savivaldybių ir regionų tarybos atstovu p. Gänzleriu iš Bonos.

CHARIOT projektais “Gamtai ir aplinkai draugiškas turizmas Trakai” ir “Transportas kaip atrakcija – aplinkai draugiškos transporto grandinės Trakai” sukurtas miestų partnerių Bernburg, Borne, Rheine ir Trakai savivaldybių tinklas. Pagal tuometinę ES finansavimo programą buvo prašoma dviejų dalyvių iš Vakarų Europos, vieno iš 1 tikslo regiono ir vieno iš Rytų Europos.

Šiuose ES finansuojamuose susitikimuose (kartais vėlai vakare arba prieš susitikimus ar tarp jų) buvo galima ne tik aptarti turizmo turinį, bet ir aptarti Trakai svarbius socialinius klausimus, kurie vėliau dominavo net bendradarbiavimo metu.

Vėliau vyko nesuskaičiuojama daugybė susitikimų, kurie pasitarnavo turizmo skatinimui Trakai. Dviejuose projektuose dalyvavo iki 70 ekspertų iš susigiminiavusių miestų ir kitų šalių.

Galima buvo skaityti ištisas paskaitas apie senelių centrą Trakai, senelių namus Ciziūnuose, neįgaliųjų dirbtuves, ilgametę vaikų namų istoriją arba Trakai kraštovaizdžio išsaugojimo planavimą, kurį atliko pasišventę jauni Anhalto taikomųjų mokslų universiteto studentai.

Visus projektus siejo vienas bendras bruožas:

Jie suartino dvynių miestų žmones,

jie padėjo geriau suprasti vieni kitus,

jie paskatino žinių perdavimą abiem kryptimis,

jie sukūrė pasitikėjimą ir draugystę.

Daug žmonių prisidėjo prie šio sėkmingo darbo, rėmė jį valstybės lėšomis ir aukomis. Nuo 1994 m. iki 2004 m. miesto taryba CHARIOT projektams skyrė apie 220 000 eurų. Privačios aukos per tą patį laikotarpį siekė net 266 000 €.

Jūs, mielas Jonai Kriaučiūnai, savo aiškiomis idėjomis, tvirta valia ir sukurtomis struktūromis nutiesėte visam tam kelią. Už tai aš, mes šiandien esame Jums ypač dėkingi.

Bet kas būtų buvę su šiomis idėjomis, su šia sutartimi, su šiomis Jono sukurtomis struktūromis, jei nebūtume turėję Tavęs, brangioji Nijole. Savo vertimais Jūs pirmiausia padarėte sėkmingą bendradarbiavimą įmanomą. Jūs nežinojote savo darbo ribų. Vertėte nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. – O kai, kaip vienu atveju, Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės kanceliarijos atstovui kilo problemų su vertėju, po ilgos darbo dienos įsijungėte Jūs.

Nijolė vertėjavo

šiukšlynuose, nebaigtuose statyti pastatuose, jaunimo, neįgaliųjų ir pagyvenusių žmonių namuose,

senelių ir neįgaliųjų globos namų slaugytojų mokymo kursuose (ir pati tapo gera slaugytoja).

konsultuojant dėl pedagoginių koncepcijų vaikų ugdymo namuose srityje,

tarptautinėje turizmo biržoje Berlyne, diskusijose su Vokietijos nakvynės namų asociacija,

su TschTschu keltuvų gamintojais ir naudotojais Miunchene ir Riugeno saloje.

Nijolė buvo ypatinga tuo, kad ji ne tik išvertė kalbą, bet ir perteikė mūsų pašnekovo mintis ir jausmus.

Todėl Nijolė ne tik aktyviai dalyvavo tokiuose pokalbiuose, bet ir padėjo juos rengti, sekti ir vesti taip, kad būtų atsižvelgta ir į partnerių mąstymą bei jausmus. Telefono skambučių, faksogramų, elektroninių laiškų ir valandų, kurias praleidome šiame kontekste, neįmanoma suskaičiuoti.

Nijole, savo “beribiu” darbu, patikimumu, žmogiškosios prigimties išmanymu, taip pat savo mylinčia ir supratinga prigimtimi užsitarnavote didelį pripažinimą dvynių miestuose. Jūs čia susiradote daug draugų, kurie mielai priėmė Jus į savo namus, daugelis jų, deja, jau mirė. Turiu omenyje Ludgerį ir Elisabeth Meier, Peterį Leroy, Albertą ir Ursulą Möllerfrerk, Irene Berning, Berndą Bietmanną, Irene Reddmann, Doris Henneke, Hermaną Ziel ir Henny Baartmann iš Borne arba Volkerį Krause iš Bernburg, ir tai tik keletas iš jų. Kiti, pavyzdžiui, Herbert Henneke ir Uwe Hennig iš Bernburg, šiandien negali dalyvauti dėl šiuo metu esančių ligoninėse.

Mieli miestelių dvynių draugai, kartkartėmis man susidarydavo įspūdis:

Nijolė yra dvynių simbolis,

Nijolė buvo geroji šio europinio bendradarbiavimo siela!

Miela Nijole, per visus šiuos metus, per visus šiuos projektus, per visus šiuos susitikimus Jūs atlikote neįkainojamus darbus.

Miela Nijole, esu tikras, kad galiu Jums nuoširdžiausiai padėkoti už Jūsų nenuilstamą atsidavimą per beveik 30 metų, už Jūsų meilę, už Jūsų draugystę visų miestų dvynių draugų vardu.

Galiausiai norėčiau asmeniškai padėkoti Nijolei ir Jonui, taip pat visiems susigiminiavusių miestų žmonėms, su kuriais per tuos metus teko dirbti ir draugauti. Norėčiau padėkoti administracijai ir miesto tarybai už tai, kad galėjau prisidėti prie šio unikalaus Vokietijos susivienijimo ir atsivėrimo Rytų Europos šalims laikotarpio formavimo ir kad galėjau įgyti patirties kitose Europos šalyse, kuri iki šiol formuoja mano darbą Europoje.

Aciu, Hartelijk Dank, Obrigado, nuoširdus ačiū !!!