Rheine

Geografija

Reinas – Vestfalijos didysis rajoninis miestas prie Emso upės, antrasis pagal dydį Miunsterlando miestas po Miunsterio, turintis apie 80 000 gyventojų. Geografinė padėtis: 52 laipsniai 17 minučių šiaurės platumos, 7 laipsniai 26 minutės rytų ilgumos. Aukščiausias taškas yra 90 metrų virš jūros lygio, žemiausias – 27 metrai virš jūros lygio. Miesto plotas – 145,08 km². Dėl itin geros geografinės padėties ir puikaus susisiekimo Reino miestas yra labai kokybiška verslo vieta. Rheine yra daug centrinių institucijų, įstaigų ir mokyklų, taip pat gyvas vidinis miestas su daugybe mažmeninės prekybos vietų ir įvairių kultūros objektų, todėl Rheine atlieka svarbią aplinkinių savivaldybių aprūpinimo funkciją. “Rheine” taip pat įtikina aukšta sveiko gyvenimo kokybe. Čia rasite miesto gyvenimą vaizdingoje aplinkoje.

Istorija

Miesto ištakos, miesto teisių suteikimas ir miesto herbas (838-1327 m.)

Reino miestas atsirado dėl kalkakmenio kalvos, kuri maždaug prieš 1200 metų patraukė frankų karių dėmesį ir puikiai tiko statyti bazę svarbiam Emso upės fortui apsaugoti. Ten, kur šiandien stovi Falkenhofas, kadaise buvo “Curtis Reni”. Pirmasis istorinis įrašas yra 838 m. birželio 7 d. dovanojimo aktas, kuriuo imperatorius Liudvikas Pamaldusis ant minėtos kalkakmenio kalvos esančią “Reni” valdą užrašė Herfordo abatijos vienuolėms benediktinėms. 1327 m. rugpjūčio 15 d. Miunsterio vyskupas ir Heseno landgrafas Liudvikas II suteikė nedidelei gyvenvietei tarp turgaus, Miunsterio sienos ir Emso miesto teises. Iki šių dienų išlikęs miesto herbas – tai ženklas, kuris nurodo šią Reino miestui svarbią teisę: Raudona juosta su trimis auksinėmis žvaigždėmis auksiniame lauke.

Rene miestas (1327 – 1622 m.)

Miunsterio vyskupo Liudviko II veikla steigiamuose miestuose (Diulmene, Ramsdorfe, Reine, Bilerbeke, Verne) įtvirtina valdžią jo teritorijoje. Reino miestelis iš mažo turgaus miestelio virsta savarankišku miestu su visais jam priklausančiais patogumais. Gyventojų skaičius auga, o XV a. pastatyta didinga parapijos bažnyčia liudija apie ekonominį augimą.

Nuo miesto savivaldos praradimo iki Miunsterio kunigaikštystės pabaigos (1623-1802 m.)

1622/23 m. miestas atsisako leisti, kad jame apsistotų imperijos kariuomenė, todėl jį užpuola jo paties valdovas ir nubaudžia, panaikindamas miesto privilegijas. Kurfiurstas Ferdinandas vykdo pakartotinę katalikizaciją. Prieš pat Trisdešimtmečio karo pabaigą, 1647 m. rugsėjį, Reinę padegė švedų ir hesų kariai. Per Septynerių metų karą Reine vėl vyksta kvartalinės ir karinės kontribucijos. Ekonomika ir gyventojai patiria sunkumų. Nepaisant sąstingio, XVII ir XVIII a. atskirose srityse taip pat galima pastebėti pažangą.

Prancūzijos laikotarpis ir Prūsijos invazija (1803-1814 m.)

Reinas netenka savo valdovo kartu su Miunsterio kunigaikščiu vyskupu ir išgyvena Prancūzijos laikotarpį bei rusų ir prūsų kariuomenių invaziją po pergalės prieš Napoleoną. Reinas tampa kunigaikščio rezidencija ir mažos Reino-Volbeko kunigaikštystės sostine. Prasideda prancūziškasis laikotarpis ir Reinas priklauso Bergo Didžiajai hercogystei, kol 1811 m. galutinai prijungiamas prie Prancūzijos imperijos. Prancūzijos laikotarpio pabaigą pirmą kartą skelbia rusų kazokų kariuomenės įsiveržimas į Reiną. Vėliau Prūsija užima Miunsterio kunigaikštystę su laikinąja vyriausybės komisija. Reine pirmą kartą pasireiškė prūsiškojo tipo vokiškasis nacionalizmas.

Pirmieji Prūsijos valdymo dešimtmečiai (1815-1870 m.)

Prūsija apdovanojama teritoriniais laimėjimais: be kita ko, visa Vestfalija tampa Prūsijos provincija. Daugiausia dėmesio skiriama perėjimui nuo amatininkiško prie pramoninio gamybos būdo. 1844 m. sukonstruota pirmoji garo mašina ir pradėta miesto už Emso plėtra. Greta tekstilės pramonės, geležinkelis yra antrasis svarbus plėtros etapas. 1856 m. pradėtas eismas trimis kryptimis. Prūsijos valdžia pasirodė esanti tolerantiškesnė religiniais klausimais; ryški šios raidos išraiška – 1838 m. įkurta protestantų parapija.

Reinas imperijos laikais (1871-1918 m.)

Politinis pokytis – Reichstago, renkamo pagal daugumos rinkimų principą, įsteigimas. Balsų dauguma taip pat sudaro palankias sąlygas politinių partijų plėtrai Reine. Visuose imperijos rinkimuose daugumą gauna Centro partijos kandidatai. 1866 m. Hanoverio karalystė prijungiama prie Prūsijos; tai reiškia, kad Reino miestas praranda nepalankią pasienio padėtį ir pagerėja susisiekimas su vakarais, šiaurės ir rytų kryptimis. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, daugelį Reino šeimų paveikia vyrų šaukimas į kariuomenę, ir šis poveikis tampa vis akivaizdesnis kasdieniame miestelio gyvenime, o 1917 m. smarkiai pakyla maisto kainos.

Veimaro respublikos metai (1918-1932)

Po imperijos žlugimo 1919 m. pirmoje pusėje įsitvirtino Veimaro Respublika. Vietos lygmeniu, nepaisant naujų politinių grupuočių, iki 1933 m. absoliučią balsų daugumą taryboje išlaiko Centro partija. Šiam trumpam “auksinio dvidešimtmečio” laikotarpiui būdinga tai, kad Reino miestas ir jame įsišaknijusios asociacijos puikiai švenčia 600-ąsias miesto teisių suteikimo metines. Dėl pasaulinės ekonomikos krizės nemažai čia įsikūrusių tekstilės įmonių patyrė sukrėtimų.

Reinas nacionalistų valdymo metais (1933-1945 m.)

Nacionalistai perima valdžią ir savivaldybių lygmeniu, tai pasakytina ir apie Reino miestą, kuriame anksčiau dominavusi Centro partija jau 1933 m. viduryje prarado bet kokią įtaką. Reino miestelio kraštovaizdyje prie Emsmühle pastatytas silosas, o 1935 m. atnaujinus privalomąją karinę tarnybą Dorenkamp, Waldhügel ir Bentlage pastatyti kariniai pastatai. 1933 m. balandį SA organizuoja žydų parduotuvių boikotą Reine, kaip ir kitur Reiche, 1938 m. lapkritį padegama sinagoga, o nuo 1941 m. pabaigos prasideda žydų vežimas į naikinimo stovyklas, daugiausia į Rygą Latvijoje. Dėl miesto, kaip garnizono, geležinkelio mazgo ir pramoninės vietovės, svarbos Reino miestas vis dažniau patiria sąjungininkų oro antskrydžius, daug žūsta ir yra sužeidžiamas bei smarkiai nuniokojamas.

Pokario laikotarpis ir ekonominis stebuklas (1945-1974 m.)

XX a. šeštajame dešimtmetyje Reine įvyko “ekonominis stebuklas”. Atrodo, kad po karo ir pokario laikotarpiu patirtų nepriteklių ekonomikos augimui ir dėl to padidėjusioms pajamoms beveik nėra ribų. Tekstilės pramonė, vis dar dominuojanti Reine, išgyvena paskutinį klestėjimo laikotarpį. Dėl pasaulio politikos poliarizacijos tarp JAV ir SSRS 1955 m. Vokietijos Federacinė Respublika įsteigė Bundesverą, o po metų įvedė privalomąją karinę tarnybą. Tai turėjo toli siekiančių pasekmių Reino miestui: jis tapo antra pagal dydį Bundesvero baze Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje.

Reinas po savivaldybės reorganizacijos (1975-2002 m.)

1975 m. sausio 1 d. įsigaliojęs savivaldybių reorganizavimas oficialiai reiškia penkių iki tol buvusių nepriklausomų savivaldybių sujungimą į didesnį Reino miestą. 1994 m. raudonųjų ir žaliųjų dauguma panaikina apygardų komitetus; juos pakeičia piliečių forumai visose apygardose. Žlugus komunistinės valstybės sistemai ir pasikeitus bendrai pasaulio politinei situacijai, Bundesveras sumažina bendrą savo pajėgumą ir išformuoja atskirus dalinius; be to, mieste padaugėja gyventojų. Reinas įgauna naujus kontūrus palei Kardinolo-Galeno žiedą. Metropolio teatras nugriautas, o nuo Geltonosios vilos iki buvusios prekių ekspedicijos ir kino centro / “Möbel Berning” komplekso statomi nauji pastatai, kurie formuos miesto kraštovaizdį.

Rheine šiandien (nuo 2002 m.)

Šiuo metu miestas yra veiksminga verslo vieta, kurioje veikia įvairių pramonės šakų atstovai. Kasmet birželio 7 d. Reino miesto gimtadienis švenčiamas iškilmingai. Kiekvienais metais renginys orientuojamas į tam tikrą temą.

Politika

Miesto taryba yra piliečių atstovaujamoji institucija. Dabartiniu rinkimų laikotarpiu ją sudaro 48 nariai. 23 vietas taryboje užima CDU, 9 – SPD, 7 – BÜNDNIS 90/DIE GRÜNEN, 3 – FDP, 2 – UWG Rheine, 2 – DIE LINKE ir 2 – BFR. Reino meras Dr. Peteris Lüttmannas yra tarybos pirmininkas, turintis balso teisę, bet ne tarybos narys. Siekdama atsižvelgti į specialių gyventojų grupių interesus, miesto taryba įsteigė Neįgaliųjų patariamąją tarybą, Senjorų patariamąją tarybą ir Šeimų patariamąją tarybą. Siekiant pagerinti imigrantų integraciją, 2020 m. rugsėjo 13 d. taip pat buvo išrinkti savivaldybės integracijos tarybos nariai.

Kultūra ir turizmas

Bendroje miesto kultūrinėje pasiūloje asociacijų kultūrinė veikla ir nepriklausoma scena yra svarbi meninių eksperimentų ir plėtros erdvė. Be jau įsteigtų kultūros įstaigų, ši neinstitucinė kultūros scena yra svarbus meninės kūrybos šaltinis, atspindintis miesto kultūrinius įsipareigojimus ir meninį potencialą bei skatinantis jaunosios kartos kultūrinį švietimą. Todėl, atsižvelgiant į bendrą miesto kultūrinę pasiūlą, manoma, kad būtina skirti projektinį finansavimą nepriklausomai kultūrinei veiklai Reine. Tai pabrėžta 2007 m. balandžio 17 d. sprendime dėl kultūros politikos gairių. Reinas taip pat yra svarbi turistų lankoma vieta. Ramią ir nuošalią vietą galima rasti gamtos draustiniuose, gražiuose pasivaikščiojimo ir pėsčiųjų takuose – tai puiki patirtis. O gal norite patirti miesto šurmulį? Miesto centre rasite daugybę lankytinų vietų, o pasivaikščiojimo po miestą metu galėsite iš arti susipažinti su miesto istorija. Reino miestą kaip vandens kelią (Dortmundo-Emso kanalą) ir poilsio zoną apibūdina Bentlage rekreacinė zona, kurioje gausu kultūros, laisvalaikio ir istorijos, taip pat trumpiausia Vokietijos upė Emsas.

NaturZoo Rheine

Bentlage rekreacinėje zonoje esančiame Reino zoologijos sode (NaturZoo Rheine) daugiausia natūralioje aplinkoje galima pamatyti daugiau kaip 1 000 gyvūnų iš daugiau kaip 100 rūšių. Populiariausioje Šteinfurto rajono poilsio vietoje per metus apsilanko iki 350 000 lankytojų. Lankytojai atvyksta iš visos Šiaurės Reino-Vestfalijos, Žemutinės Saksonijos ir Nyderlandų.

“NaturZoo” lankytojai gali iš arti susipažinti su gyvūnais. Ir ne tik zoologijos sode, kurį ypač mėgsta vaikai. Pirmajame Vokietijoje beždžionių miške jie susiduria su (beveik) laisvai gyvenančiomis barbarų makakomis. Jūrų paukščių voljere jiems kelią pastoja pingvinai, pelkių voljere virš lankytojų galvų praskrenda garniai ir ibizai, o daugiau nei 100 baltųjų eršketų gyvena visiškai laisvai. Jei tiesioginis kontaktas neįmanomas, lankytojai gali susipažinti su gyvūnais jų akių lygyje: ruonius galima pamatyti nardančius po vandeniu, o gibonais galima pasigrožėti, kai jie šmėkščioja medžių viršūnėse iš aukštai. Akis į akį su tigrais ir tinginiais: Tai leidžia įspūdingi vaizdai į natūraliai suprojektuotus aptvarus.

www.naturzoo.de

Bentlage vienuolynas

Kraštovaizdžio draustinio viduryje prie Emso upės įsikūręs buvęs Bentlage kryžiuočių vienuolynas. 1437 m. įkurtas vienuolynas 1803 m. buvo pertvarkytas į didikų rezidenciją ir dabar priklauso Reino miestui. Po kruopščios restauracijos į sąrašą įtrauktas pastatas tapo kultūros centru, muziejumi, prieglobsčiu kaime ir populiaria vieta, į kurią atvyksta svečiai iš arti ir toli. Rytiniame muziejuje Kloster Bentlage po vienu stogu saugomos dvi įspūdingos kolekcijos. Pirmajame aukšte eksponuojamos vienuolyno istorijos meno vertybės ir dokumentai, kai kurie iš jų šioje vietoje išbuvo daugiau nei 500 metų. Svarbiausi kolekcijos akcentai – nuostabūs vėlyvųjų viduramžių “relikvijorių sodai”, buvę vienuolyno bažnyčios altoriai, kurie dabar yra unikalūs vokiškai kalbančiame pasaulyje.

Vestfalijos galerija

Viršutiniame aukšte šiuolaikinis menas dera su istorinėmis vienuolyno sienomis. Iš Liublino žemės meno ir kultūros muziejaus fondų čia pristatomas Vestfalijos indėlis į modernizmą: nuo tapybos po atviru dangumi iki ekspresionizmo, nuo naujojo objektyvumo iki abstrakcijos. Parodoje eksponuojami žymiausio Vestfalijos ekspresionisto Augusto Macke’s paveikslai, Otto Modersohno, Christiano Rohlfso, Wilhelmo Morgnerio ir daugelio kitų autorių darbai.

www.kloster-bentlage.de

Saline Gottesgabe

Druskos gamyba Bentlage gali pasigirti beveik tūkstančio metų istorija. Ji paminėta dar 1022 m. dokumente, kai kilminga moteris Reinmod padovanojo koplyčią. Kai 1437 m. Kryžiaus riteriai užėmė koplyčią ir jos vietoje pastatė savo vienuolyną, jie pradėjo gaminti druską. Tik po 1601 m., valdant kilmingiesiems Veleno valdovams, druskų gamykla patyrė pirmąjį suklestėjimą. Atsižvelgdami į laukiamą derlių, jie pavadino jį “Dievo dovana”, kuris išliko per amžius.

Po pražūtingų Trisdešimties metų karo griuvėsių nuo 1738 m. buvo pradėta esminė modernizacija, kurią vykdė kunigaikščio vyskupo Klemenso Augusto fon Miunsterio įkurta “Salinen-Sozietät”, vadovaujama tarptautiniu mastu žinomo druskų specialisto barono Joachimo Friedricho von Beusto. Jis glaudžiai bendradarbiavo su kunigaikščiu statybų meistru Konradu Šlaunu. Energijai gaminti buvo pastatytas druskų kanalas, kuriuo Emso upės vandens energija buvo tiekiama į druskų gamyklą, kur ji sukdavo didžiulį vandens ratą. Naujai pastatytoje graduotėje buvo galima pagerinti druskos kiekį sūryme, kuris buvo tik nedidelis procentas, o druska vėl buvo verdama druskos virimo ceche, kuris taip pat buvo naujai pastatytas 1745 m. Dalis pagamintos druskos Makso Klemenso kanalu buvo gabenama į Miunsterio druskos sandėlį, iš kur ja buvo toliau prekiaujama.

1867 m. panaikinus valstybės monopolį, Bentlagerio druskų gamykla susidūrė su vis didesne pramoniniu būdu gaminamos ir daug pigesnės druskos konkurencija, todėl bandė rasti kitą ekonominę atramą – pradėjo vertingo sūrymo verslą, susijusį su maudynėmis ir SPA. Nuo 1890 m. naujojoje pirtyje (dabartinėje užeigoje “Gottesgabe”) pradėtos rengti pirmosios maudynės. Po dešimties metų veikla buvo išplėsta, pastačius SPA namus, o dar po dešimties metų netoliese atsirado vaikų namai.

Deja, po daugybės ekonominių nesėkmių 1953 m. brangios ir vertingos druskos gavybą Bentlage teko nutraukti. 1975 m. sūrymo vonia taip pat buvo galutinai uždaryta. Šiandien Gottesgabe druskų gamyklų asociacija rūpinasi tradicijos išsaugojimu. Lankytojai gali išbandyti druskos virimą parodomajame virimo puode. Maži “Bentlager” garintos druskos maišeliai yra paklausios “Bentlage” dovanos.

www.saline-gottesgabe.de

Falkenhof

Jis laikomas Reino miesto ištakomis – Falkenhofu. Daugiau nei tūkstančio metų senumo sodyba, kurioje dabar veikia muziejus, veda į populiaraus Emso miestelio praeitį. 

838 m. imperatorius Liudvikas Pamaldusis padovanojo ūkį, tuomet vadintą “Villa Reni”, Herfordo imperatoriškajai abatijai, kuri nuo tada jį nuomojo kilmingoms šeimoms. XIV a. dvarui pavadinimą suteikė nuomininkų von Valke šeima. Maždaug po 200 metų čia apsigyveno garsi Vestfalijos didikų von Morrienų šeima, kuri rūpinosi dvaro klestėjimu: jie perstatė kompleksą į barokinį trijų sparnų kompleksą su atvirais laiptais ir būdingu balandžių fontanu, suteikdami jam dabartinę elegantišką išvaizdą.

Šiandien Falkenhofas yra populiarus muziejus, kuriame atgimsta ne tik Vestfalijos aristokratų kultūra: Įspūdingoje Morriensaal salėje, pavyzdžiui, su retomis XVII a. pradžios tapytomis medinėmis lubomis, primenama didinga namo istorija. Palėpėje, kurioje kadaise buvo grūdų sandėlis, dabar saugoma gausi grafikos kolekcija. Nuo viduramžių iki naujųjų laikų meną pristato “Kasimiro Hageno kolekcija”, kurios šaknys siekia privataus kolekcininko laikus. Miesto istorijos skyriuje išsamiai pristatoma Reino miesto raida: nuo ankstyvųjų archeologinių radinių iki šiuolaikinių Reino dailininko Carlo Mense’s paveikslų.

www.museumsstiftung-rheine.de/städtische-museen-rheine/falkenhof-museum/