Esant dabartiniam karščiui verta trumpam nuvykti į Gottesgabe druskų gamyklą. Ten esančiuose graduotuose įrenginiuose išgaunant druską išgarinamas vanduo ir atvėsinamas aplinkinis oras.
Daugelyje vietų rasta tik mažo procento sūrymo. Norint iš jo išgauti druską, reikėjo išgarinti didelį kiekį vandens, todėl atsirado didelis kuro poreikis. Todėl druskos katiluose nuolat buvo ieškoma naujų būdų, kaip praturtinti mažo procento sūrymą. XVI a. pamažu prigijo šiaudų rūšiavimas vadinamuosiuose licintuvuose. Tai buvo nedidelės medinės dėžės, į kurias buvo dedami šiaudų ryšuliai. Esant geram orui, “Lepperknechten” jas laistydavo sūrymu. XVII a. pereita prie šiaudų sienų, kurių nebereikėjo laistyti sūrymu, bet jos buvo tiekiamos vamzdžiais iš viršaus. Gottesgabe druskų gamykloje taip pat apie 1605 m. buvo pastatytas 60 pėdų ilgio ir 20 pėdų pločio nutekamasis vamzdis, kuris tikriausiai tapo švedų auka 1647 m. per Trisdešimties metų karą.
Sūrymas per greitai tekėjo lygiais šiaudų kuokšteliais, todėl iš nuotėkio įrenginio išgaravo tik nedidelis kiekis vandens. Po eksperimentų su beržo šakelėmis XVII a. pabaigoje buvo rasta ideali rūšiavimo medžiaga – juodalksnio šakelės, nes paaiškėjo, kad jos ypač atsparios druskai. Kietos, stambios ir dygliuotos šakos leidžia statyti gana storus sluoksnius. Sūrymas smulkių lašelių pavidalu teka išorinėmis sienelėmis, o pučiant vėjui dalis jame esančio vandens išgaruoja. Šio trūnėsių rūšiavimo išradimas priskiriamas išradingam druskinių specialistui Joachimui Frydrichui Freiherrui fon Beustui.
Bentlage Freiherr von Beustas pastatė beveik 300 metrų ilgio gradacijos cechą, pirmąjį tokio tipo cechą Vestfalijoje. Neapdorotas sūrymas tekėjo iš po stogu esančio skardžio virš juodalksnio šakų ir, priklausomai nuo oro sąlygų, buvo stipriai prisodrinamas. Rūkai, lietus ir šaltis trukdė laipsniavimo procesui, o aukšta temperatūra ir maža santykinė oro drėgmė jam buvo palankios. Esant optimalioms sąlygoms, mažo procento pradinį sūrymą, kuriame druskos kiekis vidutiniškai siekė apie 9 %, buvo galima išvalyti iki 18-22 % druskos kiekio. Didesnės koncentracijos nesiekta, nes tuomet vėlesnio virimo metu būtų buvę nebeįmanoma atlikti tam tikrų valymo procesų.
Gradacijos pastatas buvo pastatytas šiaurės vakarų kryptimi, kad pagrindinės kritimo krypties vėjas galėtų pūsti į šonus pro sienas. Virš įrenginio buvo pastatytas stogas, kad esant lietingam orui sūrymas neišsisklaidytų. Tačiau, kadangi esant dideliam kritimo kampui vėjas kaupdavosi po stogo iškyša, kitur esami stogai buvo nuimti arba pastatyti nauji graduojamieji bokštai be stogo. Tai, kad Bentlage esamus graduotojus vainikuoja stogas, galima laikyti Gottesgabe druskų gamyklos įžymybe.
Išliko tik dalis originalių graduotojų. 1940 m. dėl stiprios audros sugriuvo 130 m ilgio vidurinė dalis, o 1945 m. – rytinis galas. Iš originalios graduotės, kurią von Beustas statė 1743-1745 m., išliko tik 35 m ilgio vakarinė dalis. Maždaug 30 m ilgio gradualo sekcija Salinenkanalėje 1966 m. buvo atstatyta senąja forma.