“Tu kvailas kupranugaris!” – Neretai girdimas įžeidimas.
Tačiau kartais tenka sulaukti šio “kvailo kupranugario” prietaringumo patvirtinimo, kaip šį rytą lankantis gamtos zoologijos sode. Vienas iš šių gyvūnų patogiai gulėjo saulėje viduryje aptvaro. Iš kairės pusės priėjo kolega, kuris tikriausiai taip pat norėjo patekti į saulę dešinėje. Dabar šis tinginys gulėjo ant, ko gero, savo protėvių tako ir nejudėjo nė per milimetrą.
Dabar galima manyti, kad vaikščiotojas pasirinks nedidelius nuokrypius, eidamas į kairę arba į dešinę. Ne, jo draugas kupranugaris buvo ant jo tako ir norėjo jo laikytis.
Kartais gamtiniame zoologijos sode galima pamatyti kupranugarius, kurie eina labai arti vienas kito. Tačiau tai daroma siekiant apsaugoti savo palikuonis, tiksliau: iš paskos.
Tačiau mūsų “kvailas kupranugaris” užlipo ant kito, tingiai gulinčio gyvūno iš priekio ir bandė suderinti kojas. Galiausiai tai kažkaip pavyko ir abu išsiskyrė taikiai. Žvelgiant atgal, atrodė, kad atsigulęs kupranugaris šaukia: “Tu, oi, kvailys!”
Biologiškai jis buvo teisus, nes dvikupriai kupranugariai dar vadinami baktrijos kupranugariais.
Grįžkime prie “kvailo kupranugario”.
Paklausykime Alfredo Brehmo, XIX a. vokiečių zoologoir rašytojo. Jo vardas tapo populiariosios mokslinės zoologinės literatūros sinonimu dėl knygos pavadinimo “Brehms Tierleben“.
Šis “ekspertas” kupranugariui priskyrė “stulbinamai negražų” kūną ir “baisiai kvailą išraišką”, todėl jis galėjo būti tik “nuobodus padaras”.
Tačiau Brehmas jau seniai nebebuvo aukščiausias tarp biologų ekspertų. Daugelį dešimtmečių mokslininkams ne kartą pavyko įrodyti, kad kupranugariai nėra kvaili, o priešingai – labai protingi.
Lengva grįžti prie senų įpročių: kai kupranugaris vis bandydavo aplenkti savo kolegą kupranugarį, aš jam įprastai sakydavau: “Nebūk toks kvailas, oi, oi!”
