Niekas nežino, kaip vadinasi kūdikis, kuris praėjusių metų viduryje neteko savo lėlytės. Ar čiulptukas netyčia iškrito iš vežimėlio, ar mažylis jį išmetė iš transporto priemonės apimtas pykčio? Niekas nežino.
Nežinomas ir asmuo, kuris rado šį čiulptuką gulintį ant žemės netoli beždžionių miško Rheiner gamtos zoologijos sode. Ar ji tikėjosi, kad mažylis ir tėvai jo ieškojo, ir norėjo palengvinti jo paieškas? Bet kuriuo atveju radėja buvo išradinga ir pritvirtino manekeną prie krūmo netoli tos vietos, kur jis buvo rastas….
Niekas nežino, kuri mylinti pora pirmoji prie tilto turėklų pritvirtino pakabinamą spyną kaip savo tvirto ryšio ženklą. Tačiau neabejotina, kad po šių meilės įrodymų sekė tūkstančiai kitų. Buvo pradėta judėti savaime.
Panašiai buvo ir gamtos zoologijos sode. Manekenė neilgai išbuvo viena. Lankytojai, kurie tokius manekenus rasdavo ant takų, o labiausiai zoologijos sodo darbuotojai, kurie per valymo akcijas susidurdavo su kitais, pakabindavo mažus rastus daiktus būtent šiame krūme. Taip per kelis mėnesius atsirado spalvingas, gražus manekenų krūmas, kurį botaniškai galima pavadinti “frutex schnullensea”.
Tuomet zoologijos sodo darbuotojai pastebėjo dar vieną pokytį: Mažyliai nemėgsta išsiskirti su savo lėliuku. Daugelyje miestų viešose vietose yra vadinamųjų manekenų medžių, ant kurių vaikai pakabina savo manekenus atsisveikindami. Tikriausiai tai taip pat vyksta vis dažniau, todėl mūsų medelis ilgainiui tapo čiulptukų-atsiskyrėlių-paauglių krūmu, o dabar juo galima grožėtis ir papuoštu mažais pliušiniais žaisliukais ar gertuvėmis.
Tačiau visiškai spekuliatyvu manyti, kad netoliese esančios erškėtrožių įstaigos gyventojai kartais snapu pagraužia vieną iš šių čiulptukų, o paskui, skrisdami virš Rheine, numeta jį į kaminą, kad netrukus šiame name susilauktų palikuonių. Bet tai būtų visai kita istorija…
