Ant aukšto medžio mūsų sode ką tik nutūpė balandis. Nieko ypatingo, bet tai yra Sekminės, todėl balandis krikščionių vaizduotėje yra ypatingas gyvūnas:
Balandis laikomas Šventosios Dvasios simboliu. Dar senovėje jis reiškė švelnumą ir meilę, nes buvo klaidingai manoma, kad jis neturi tulžies pūslės ir todėl yra laisvas nuo viso to, kas rūgštu ir bloga.Biblijos pasakojime apie tvaną vienas iš trijų išsiųstų balandžių į Nojaus arką atneša žalią alyvmedžio šakelę, kuri reiškia išgelbėjimą ir naują pradžią.
Tačiau tikrasis Šventosios Dvasios simbolio balandį kildina iš Naujojo Testamento: evangelistai rašo, kad po Jėzaus krikšto Jordane atsivėrė dangus ir Dievo Dvasia nusileido balandžio pavidalu. Tuo pat metu pasigirdo balsas: “Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi”, – sakomaMato evangelijoje.
Bažnyčios tradicijoje tai reiškia Sekminių stebuklą – Šventoji Dvasia nužengia pas žmones. Tačiau biblinėje Sekminių istorijoje nėra balandžių. Čia į pirmą planą iškyla visiškai kitokie vaizdai: pasakojama, kaip Jeruzalėje susirinkę Jėzaus sekėjai staiga patiria riksmą iš dangaus, galingą vėją, kuris pripildo visus namus. Jiems staiga išnyksta daugybė klausimų, jie staiga supranta, kas yra Jėzaus mirtis ir prisikėlimas, ir jie tai skelbia užsienio kalbomis, kurių iš tikrųjų nemoka.
Baroko epochoje per Sekmines bažnyčiose dažnai būdavo paleidžiami gyvi balandžiai. Kitose maldos vietose medinis balandis buvo nuleidžiamas virš tikinčiųjų galvų pro bažnyčios lubose esančią angą – “Šventosios Dvasios angą”. Po to susirinkusieji su smilkalais ir malda gavo Šventosios Dvasios simbolį. (Evangelikų bažnyčia)
Šia prasme sveikinu jus visus su Sekminėmis.